Verbų rišimo tradicija Vilniaus krašte

Savita visoje Lietuvoje paplitusios verbos – visžalių, itin gyvybingų augalų (kadagio, gluosnio) puokštelės – atmaina yra Vilniaus krašto verba. Tai meninė sausų gėlių ir žolynų kompozicija, kurios gyvavimą palaiko: sakralinė funkcija – šventinimas bažnyčiose Verbų sekmadienį, laikymas garbingoje namų vietoje, pastaraisiais dešimtmečiais išaugusi meninė, dekoratyvinė namų, įstaigų interjero paskirtis, regiono ir nacionalinės kultūros simbolio vaidmuo ir ekonominė nauda.

Ši tradicija susiformavo ir iki šiol gyvuoja perduodama iš kartos į kartą (jos tęsėjų tvirtinimu, net iki septynių kartų!) šiaurės vakarų kryptimi nuo Vilniaus išsidėsčiusiuose kaimuose. Pirmosios ikonografinės žinios apie verbų rišimą mus pasiekė iš XIX a. vidurio (Kanuto Rusecko paveikslas „Lietuvaitė su verbomis“ – 1847 m., etnografo Oskaro Kolbergo aprašymas – 1866 m. ir kt.).

Pokariu Vilniaus verbos tapo ne tik Velykų šventės, bet ir Kaziuko mugės dalimi, o šiandien jos parduodamos daugelyje kitų mugių Lietuvoje bei užsienyje, dainų šventėse, festivaliuose, kaip savitas liaudies meno dirbinys eksponuojamos parodose.

Verbų gamyba yra ilgas, sudėtingas, žinių, meistriškumo, meninio skonio reikalaujantis darbas. Augalų rinkimas, džiovinimas, dažymas trunka beveik ištisus metus. Tik tuomet atsidedama kūrybai. Verbos komponuojamos ant lazdyno kotelio dėstant natūralias arba dažytas gėles, kitus augalus (smiltinius šlamučius, sausučius, katpėdėles, javų varpas, samanas ir t. t.). Seniausios – volelinės ir plokščiosios – verbos teberišamos iki šiol, tačiau stebima dirbinių formų, spalvinių derinių įvairovė, kūrybiškas atsinaujinimas (figūrinės, šakotos verbos, karūnos, ananasai, saulėgrąžos ir kt.). Gabiausios meistrės susikuria savo individualų braižą.

Teikėjai – Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, Tradicinių amatų centras Houvalto dvare Maišiagaloje, Čekoniškių verbų ir buities seklyčia, 2018

Saugotojos – Vilniaus krašto verbų rišėjos

Sertifikato Nr. NKPVS-21