Lietuvoje
Nematerialus kultūros paveldas Lietuvoje
Lietuvoje nematerialaus kultūros paveldo samprata apima tiek etninės, tradicinės, prigimtinės (gimtosios) kultūros, gyvųjų tradicijų sąvokomis apibrėžiamą turinį, tiek naujesnes, pastarojo laikmečio tradicijas, dažniausiai susiformavusias dėl didelio bendruomenės poreikio ir jau tapusias neatsiejama jos dalimi. Šioji samprata aprėpia be pertrūkio tebesitęsiančias ir atkurtas tradicijas ir nusako gyvybingus reiškinius, kurie visada buvo svarbi lietuvių ir Lietuvoje gyvenančių tautų kultūros, tapatybės dalis.
Duomenys apie įvairius žmonių, šeimų, bendruomenių, socialinių sluoksnių gyvensenos aspektus (pasaulėžiūrą, religiją, tikėjimus, papročius, ūkines veiklas, moralines nuostatas, gyvenamąją aplinką, atlikimo menus ir pan.), kas ir sudaro etninės kultūros bei nematerialaus kultūros paveldo esmę, Lietuvoje yra nuolat fiksuojami, kaupiami, publikuojami, tiriami. To pradžia galime laikyti užsienio metraštininkų aprašus nuo pat IX a., 1825 m. Liudviko Rėzos išleisto pirmojo lietuvių dainų rinkinio, XIX a. antros pusės ir XX a. pradžios nacionalinės kultūros pakilimo, sureikšminusio liaudies kultūros fenomenus, ir skatinusio jų dokumentavimą, dr. Jono Basanavičiaus, Antano ir Jono Juškų ir kitų to meto šviesuolių darbus. 1918 m. atkurtoje nepriklausomos Lietuvos valstybėje šie darbai buvo tęsiami, koordinuojami, įkuriant Lietuvių tautosakos archyvą, publikuojant mokslo darbus. Tautosakos, etnografijos fiksavimo, tyrimo darbai vyko ir sovietmečiu, o tai reikšmingai prisidėjo prie XX a. septintajame–aštuntajame dešimtmečiais sąmoningų asmenų, bendrijų pastangomis kilusio didelio tradicinės kultūros gaivinimo sąjūdžio, buvusio vienu iš svarbiausių šalies nepriklausomybės atgavimo veiksnių.
Šiandien tradicinė lietuvių ir kitų Lietuvoje gyvenančių tautų kultūra gyvuoja tiek savo prigimtinėje aplinkoje natūraliai, paveldėta forma, tiek naujomis, šiuolaikinėmis formomis – rengiami festivaliai, koncertai, mokymai, konferencijos, vykdomi projektai, kuriami specializuoti keliai, teikiamos kitos paslaugos. Miestuose, miesteliuose, kaimuose veikia per 500 folkloro grupių, darbuojasi apie 4000 liaudies meno ir amatų meistrų, puoselėjamos švenčių, senosios darbų, ūkinės veiklos tradicijos, kulinarija ir kitos kultūros sritys. Kasmet savivaldybių administracijų ir kultūros darbuotojų iniciatyva atsiranda naujų vietinių nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadų, prie kurių sudarymo ypač skatinamos prisidėti vietos bendruomenės. Prie sistemingos paveldo plėtros prisideda už šią veiklą atsakingi srities specialistai, specializuoti kultūros centrai, vis aktyviau reiškiasi tradicinių šokių klubai, amatų ir kitos bendrijos, socialinių tinklų grupės, randasi asmeninės iniciatyvos. Kai kuriose ugdymo įstaigose (darželiuose, mokyklose) nematerialaus kultūros paveldo ir etninės kultūros turinys integruojamas į dalykinę sistemą, neformalųjį švietimą.
Valstybės mastu tradicinė kultūra saugoma teisinėmis, administracinėmis, finansinėmis priemonėmis. Už Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimą Lietuvoje yra atsakinga Lietuvos Respublikos kultūros ministerija.
Nematerialaus kultūros paveldo vertybių statusui įtvirtinti, apsaugai, sklaidai ir tęstinumui užtikrinti atlikus svarbiausius metodikos kūrimo bei kitus pasirengimo darbus nuo 2017 m. pradėtas sudarinėti Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas, kuris kasmet pasipildo naujomis vertybėmis. Nacionalinio sąvado kūrimu ir tvarkymu rūpinasi Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Nematerialaus kultūros paveldo apsaugą reglamentuojanti teisinė bazė
- UNESCO nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija (2003)
- Etninės kultūros globos pagrindų įstatymas (1996 m., papildytas 2016 m.)
- Dainų švenčių įstatymas (2007)
- Tautinio paveldo produktų įstatymas (2007)
Už nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimą ir plėtojimą atsakingos institucijos
Nematerialiu kultūros paveldu Lietuvoje rūpinasi įvairių žinybą institucijos ir nevyriausybinės organizacijos:
- Kultūros sistemoje: LR kultūros ministerija, jos Kultūros paveldo politikos grupės specialistai bei Etninės kultūros ir nematerialaus kultūros paveldo taryba (iki 2019 m. – Etninės kultūros ekspertų komisija), Lietuvos nacionalinis kultūros centras, nacionaliniai muziejai, Lietuvos nacionalinė UNESCO komisija, savivaldybėse veikiantys specializuoti etninės kultūros centrai, etninės kultūros specialistai, kultūros centrai, muziejai, bibliotekos;
- Švietimo ir mokslo sistemoje: LR švietimo, mokslo ir sporto ministerija, mokslo institutai (Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Lietuvių kalbos institutas, Lietuvos istorijos institutas, Lietuvos kultūros tyrimų institutas), aukštosios mokyklos, mokyklos, darželiai;
- Išskirtini svarbiausi šio paveldo archyvai – Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Tautosakos archyvas, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Mokslo centro Etnomuzikologijos skyriaus Muzikinio folkloro archyvas;
- Aplinkos srityje: LR aplinkos ministerija, saugomų teritorijų direkcijos ir juose dirbantys kultūrologijos specialistai;
- Žemės ūkio sistemoje: LR žemės ūkio ministerija, jos patariamieji organai Tautinio paveldo produktų taryba ir Tautinio paveldo produktų, tradicinių mugių, tradicinių amatų mokymo programų, tradicinių amatų meistrų sertifikavimo ir atestavimo ekspertų komisija, ministerijos įsteigti tradicinių amatų centrai;
- Ūkio, ekonomikos sistemoje: LR ekonomikos ir inovacijų ministerija, turizmo informacijos centrai, verslo subjektai;
- Nevyriausybinės organizacijos: Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Lietuvos kraštotyros draugija, Lietuvos etninės kultūros draugija, Kultūros centrų asociacija, organizacijos, susijusios su Dainų švenčių tradicija (Lietuvos chorų sąjunga, Lietuvos choreografų asociacija ir t. t.), Lietuvos etninės kultūros ugdytojų sąjunga, vietos bendruomenės, kraštiečių draugijos ir pan.
Lietuvos Respublikos Seimo ir Vyriausybės ekspertė bei patarėja sprendžiant strateginius etninės kultūros valstybinės globos ir politikos formavimo bei nematerialaus kultūros paveldo apsaugos klausimus yra Etninės kultūros globos taryba prie LR Seimo; etnografinių regionų etninės kultūros apsaugai ir plėtros priemonėms numatyti įsteigti penki jos padaliniai.
Finansavimas
Vyriausybė ir savivaldybių administracijos išlaiko jų įsteigtas institucijas, finansuoja jų veiklas, Kultūros ministerija finansuoja Dainų švenčių tradicijos tęstinumo priemones. Lietuvos kultūros taryba dalinį finansavimą skiria konkursą laimėjusiems etninės kultūros, nematerialaus kultūros paveldo projektams, nuo 2019 m. per Regionines kultūros tarybas regionų veiklos, tarp jų ir etninės kultūros bei nematerialaus kultūros paveldo srityje, finansuojamos iš Tolygios kultūrinės raidos programos lėšų.
Skatinimas
LR kultūros ministerija skiria valstybinę Jono Basanavičiaus premiją, 3 metines etninės kultūros premijas ir 4–6 stipendijos.
LR žemės ūkio ministerija skiria premijas tautinio paveldo meistrams ir amatų centrams.
Lietuvos nacionalinis kultūros centras yra įsteigęs nominacijas:
- „Aukso paukštė“ – geriausiems mėgėjų meno kolektyvams ir jų vadovams;
- „Aukso vainikas“ – liaudies meistrų apdovanojimus;
- „Sidabro vainikėlis“ – mažųjų meistrų apdovanojimus.