Tradicinis žmogaus ir miško ryšys Lietuvoje
Žmogaus ir miško ryšys – lietuvių prigimtinės kultūros reiškinys, kylantis iš asmeninės, bendruomeninės ir visos tautos pasaulėžiūros, žinių, įgūdžių ir praktikų visumos, glaudžiai susijęs su gyvensena miškingose vietovėse ir kai kurių tradicinių amatų puoselėjimu.
Didelį poveikį žmogaus ir miško ryšiui Lietuvoje per amžius darė besikeičiantis požiūris į gamtą. Baltų religijos laikotarpiu žmogus mišką suvokė kaip nežmogiškųjų asmenų bendriją ir ryšį su ja palaikė per apeigas. Įvedus krikščionybę, miškas prarado tarpininko tarp žmonių ir dievų vaidmenį; dvasinis ryšys išliko, tačiau vis labiau imta apsiriboti praktine plotme. Modernybės laikotarpiu į mišką pradėta žvelgti kaip į išteklių, o šiandien vis labiau įsitvirtinančiai posthumanistinei prieigai būdinga, kad pavieniai medžiai ir miškai tampa etiniais subjektais.
Šiandien miškų išsaugojimu rūpinasi kaimo ir miesto bendruomenės, bendrijos, institucijos, organizacijos ir pavieniai asmenys. Jie imasi švietimo, mokymo, kūrybos ir taip prisideda prie mus supančios aplinkos pažinimo, apsaugos, visuomenės sąmoningumo, tvarios gyvensenos ugdymo.
Vertybės saugotojai į miško išteklius žvelgia ne tik kaip į medžiagas ar vartojimo produktus, bet ir kaip į dovanas, už kurias būtina atlyginti priežiūra, apsauga nuo naikinimo ar žodine padėka. Miškas laikomas vieta, kuri saugo, priima, globoja, teikia apčiuopiamų gėrybių, stiprina, leidžia atgauti jėgas, todėl jis neretai pavadinamas namais.
Žmogaus ir miško ryšys įsišaknijęs skirtinguose tradicinės kultūros lygmenyse, jis reiškiasi per mąstyseną, elgseną, jauseną. Taip pat tai lietuviškosios tapatybės istorinis dėmuo.
Teikėjas - VšĮ Prigimtinės kultūros institutas
Saugotojai - Musteikos ir Šimonių girios, Vilniaus Lazdynų, Kauno Žaliakalnio ir Kauno Žemųjų Šančių bendruomenės, senovės baltų religinės bendrijos „Romuva“ Kauno skyriaus nariai, Lietuvos žygeivių sąjungos Panevėžio skyriaus žygeiviai, Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, Sengirės fondas, Lietuvos arboristikos centras, Baltijos aplinkos forumas, asociacija „Gyvo Žalio“
Sertifikato Nr. NKPVS-63