Šiaurės rytų aukštaičių muzikavimas Peterburgo armonika

Peterburgo armonika (liaudiškai vadinima pete(r)bur(g)ska, petaburska, piterska, trieila, pataburska, petrogradska) – klavišinis dumplinis vokiško derinimo instrumentas, pradėtas gaminti Sankt Peterburge XIX a. 9-ąjį dešimtmetį, Lietuvoje paplitęs nuo XX a. pradžios. Jo dumples glaudžiant ir traukiant, vienu klavišu išgaunami skirtingo aukščio garsai. Tiek tarpukariu, tiek pastaraisiais dešimtmečiais instrumentas paplitęs Šiaurės rytų Aukštaitijoje – Zarasų, Utenos, Molėtų, Ignalinos, Švenčionių, Anykščių, Ukmergės, Širvintų, kiek mažiau Rokiškio, Kupiškio rajonuose. Meistrai ir muzikantai dviejų eilių ir trijų eilių dvibalses armonikas patys dirbo, taisė, tobulino (sukurta lietuviškoji trieilės tribalsės armonikos atmaina), jomis grojo. Dėl gražaus skambesio, puošnios išvaizdos Peterburgo armonikos sparčiai išpopuliarėjo ir nustelbė savo pirmtakes – Vienos armonikas.

Nuo XX a. antros pusės kaupiama ekspedicijų medžiaga, tyrimų duomenys leidžia teigti, kad tarpukariu Peterburgo armonika buvo pagrindinis Šiaurės rytų aukštaičių jaunimo gegužinių, vakaruškų, vestuvių, krikštynų, kalendorinių švenčių papročių instrumentas. Ja grodavo ir vienas muzikantas, bet dažniausiai ji skambėjo smuiko, klarneto ir būgnelio ansamblyje, ilgainiui tapdama pagrindiniu, vedančiuoju instrumentu. Muzikavimas Peterburgo armonika pasižymi savitu stiliumi, kuriam būdingi sodrūs akordiniai sąskambiai, jų derminė kaita, charakteringa melodinės linijos bei ritmo ornamentika.

Peterburgo armonika išliko dėl ryškių intensyviai ir meistriškai grojusių, dabar tebegrojančių, tradiciją įvairiuose renginiuose populiarinančių muzikantų. Šiuo metu ja nuolat groja apie 50 muzikantų, bet dėl ekspedicijų, renginių, edukacinės medžiagos sklaidos, nemenko visuomenės susidomėjimo muzikantų gretos didėja ir atgaivinta tradicija stiprėja.

Teikėjas – Utenos kraštotyros muziejus, 2018 m.

Saugotojai – Šiaurės rytų Aukštaitijos muzikantai

Sertifikato Nr. NKPVS-19