Pintinių juostų pynimo tradicija

Juostos, gausiausiai išlikusi senųjų audinių grupė, puošia lietuvių tautinius kostiumus, dažnai ir kitus šventinius ar kasdienius drabužius, teikiamos dovanų, naudojamos vestuvių apeigose. Išskirtinės, senos kilmės pintinės juostos, būdingos tik Aukštaitijai, jau yra tapusios šio regiono reprezentaciniu ženklu.

Seniausi muziejuose esančių pintinių juostų iš vilnonių siūlų pavyzdžiai siekia XIX a. pabaigą, tačiau manoma, kad nesudėtingos jų gamybos technikos šaknys – dar prieš mūsų erą gyvavusiose Pamarių ir Narvos kultūrose.

Nors juostos pirmiausia skirtos sujuosti bei puošti drabužius ir aksesuarus – sijonus, prijuostes, pasijonius, kojines, marškinius, apavą, jomis rišami ir lauknešiai, krepšiai ar net vystyklai. Per vestuves aukštaitė nuotaka apdovanodavo juostomis vyro giminę ir, reikšdama pagarbą, jomis aprišdavo tam tikrus sodybos statinius – vartus, šulinį, dėdavo svarbiose namų vietose.

Aukštaitės juostas tebepina pirštais iš vilnonių siūlų (metmenų), kurių spalvos atitinka kitus vilnonius kostiumo audinius: žalios ir raudonos derinį papildo geltoni, tamsiai violetiniai ar juodi tonai. Pagal techniką juostos skirstomos į dvinyčio (eglinis arba rombinis), milinio eglinio ar milinio kryžminio pynimo.

Nykstant tradicinei kaimo kultūrai, juostų pinta ir dėvėta vis mažiau, XX a. pr. jos naudotos beveik tik buityje. Tačiau prasidėjus tautinių kostiumų atgimimui amžiaus pabaigoje jos vėl grįžo į madą. Dabar, nors ir ne kiekvienoje šeimoje, pynimo tradicija perduodama iš kartos į kartą, dažniausiai moterų, tačiau į veiklą įsitraukia ir vyrų. Didžiumą pynėjų meistrų vienija Lietuvos tautodailininkų sąjungos Panevėžio bendrija, prie išsaugojimo tyrimais, fiksavimu prisideda muziejininkai, etnologai, tekstilininkai, tautodailininkai.

Teikėjai – Panevėžio kraštotyros muziejus, asociacija Aukštaičių kultūros draugija, 2020 m.

Saugotojai – aukštaitiškų pintinių juostų pynėjai

Sertifikato Nr. NKPVS-35