Naminio alaus tradicija Biržų ir Kupiškio krašte

Visoje Lietuvoje gaminamas salyklinis alus, remiantis rašytiniais šaltiniais ir aludarių praktika, ypatingą vietą užima ir daugiausia bruožų išlaikė Biržų ir Kupiškio krašte. Senosios aludarystės tradicijos šioje teritorijoje siejamos su buvusia privačia kunigaikščių Radvilų valda – Biržų kunigaikštyste.

Pasimiršus ankstesnei apeiginei, mitologinei – dievų, vėlių vaišinimo – prasmei, XIX–XX a. gėrimas išliko kaip neatsiejama šeimos, metų ar darbų rato švenčių apeigų dalis. Kupiškio ir Biržų krašte iki šiol alaus gaminimas ir vartojimas išlaiko ūkinę, socialinės bendrystės paskirtį. Jis yra svarbi kultūros dalis, susijusi ne tik su alaus vertinimu, aludario meistryste, amato paslaptimis, tikėjimais, vaišinimosi papročiais, bet ir su dainomis, pasakojimais, žaidimais.

Šių dienų aludariams amatas yra gyvenimo būdas, pomėgis ir giminės ar bendruomenės puoselėtas ritualas – receptai paveldimi iš šeimos vyrų ar kaimynų. Aludariai (Biržų krašte jų žinoma 20, Kupiškio – 14) patys daigina salyklą, augina bei šutina apynius, gamybos indai, įrankiai – atitinkantys senuosius. Iš lūpų į lūpas perduodami persergėjimai – ko nevalia daryti, kai alus verdamas ir rūgsta: triukšmauti, pykti. Alaus gamyba skiriasi tik rauginimo būdu. Biržiečiai alų raugina šiltai (iki 2 parų) ir šaltai (3–5 dienas), kupiškėnai – tik šaltai. Šiais laikais pivoriai alų gamina vestuvėms, krikštynoms, jubiliejams.

Be alaus neapsieina vietos šventės, festivaliai, įvairios edukacinės ir pažintinės programos, susibūrimai. Su alaus kultūra susijusią pasaulėvoką, dainas, tautosaką perteikia folkloro ansambliai. Siekiama, kad ši tradicija išlaikytų tvarumą ir vertę, būtų paklausi tarp vartotojų bei naudinga jos puoselėtojams – tai užtikrintų aludarystės amato perdavimą, išsaugant savojo krašto tapatybę.

Teikėjai – Biržų krašto muziejus „Sėla“, Kupiškio rajono savivaldybės kultūros centras, folkloro klubas „Kupkėmis“

Saugotojai – Biržų ir Kupiškio krašto aludariai

Sertifikato Nr. NKPVS-47