Lietuviškos ristynės

Ristynės, kovos be ginklo rūšis, Lietuvoje buvo žinomos nuo seno, plačiai minimos sakytinėje lietuvių tautosakoje – pasakose, mitologinėse sakmėse bei padavimuose, tautosakos pateikėjų prisiminimuose. Ristynės – plačiausiai paplitęs pavadinimas, bet žinomi ir kiti: veltynės, grumtynės, mintynės, pakištynės, galitynės, imtys, imtynės, mestynės.

Ristynės Lietuvoje ypač paplito XIX a. antroje pusėje po baudžiavos panaikinimo – ganyklose per ganiavą piemenys eidami ristis išsirinkdavo vyresniuosius, o suaugę vyrai mėgdavo susiimti tiesiog norėdami išbandyti jėgas švenčių ar mugių metu. Yra liudijimų, kad ristynes mėgo netgi moterys. Vėliau, nuo 1907 m., įkūrus pirmąjį lietuvišką sporto klubą ir pradėjus vystytis profesionaliajam sportui, daug amžių gyvavusi tradicija ėmė nykti, o užėjus sovietinei okupacijai buvo pamiršta.

Šiandien tradicija atgimsta kaip sporto šaka, paremta ne vien fiziniu, bet ir pilietiniu ugdymu. Veiklą pradėję kaip neformalus būrelis, Lietuviškų ristynių federacijos nariai, remdamiesi etnografiniais bei literatūros šaltiniais, užsiima šios tradicijos atkūrimu, gaivinimu, siekia įtvirtinti ją kaip dvikovės sporto šaką, tačiau griežtai išsaugo pagrindinius technikos principus. Federacija palaiko ryšius su užsienio nacionalinių imtynių stilių entuziastais, rengia varžybas įvairių etnografinių švenčių bei festivalių metu, veda mokymus sporto klubuose bei moksleivių vasaros stovyklose. Taip pat organizuojama klubų veikla, kitų etnografinių sportinių žaidimų pagrindu kuriama kovotojo ruošimo mokykla.

Kaip ir bet kuri fizinio aktyvumo forma, lietuviškos ristynės turi daugybę pozityvių bruožų. Tai ypač veiksminga asmenybės bei charakterio ugdymo priemonė, kurios poveikis nėra vien individualus – kovotojas ugdomas pilietiškai. Kultūrinės šaknys visokeriopai stiprina šį poveikį.

Teikėjas ir saugotojas – Lietuviškų ristynių federacija, 2018 m.

Sertifikato Nr. NKPVS-16