Lietuvininkų dainavimo tradicija

Lietuvininkų dainavimo tradicija yra ryškus Mažosios Lietuvos tapatybę reprezentuojantis kultūros dėmuo. Tradicijos senumą liudija aisčių, prūsų genčių paminėjimai ir fragmentiški papročių aprašymai IX–X a. šaltiniuose, o savitumą atspindi XVII–XX a. užrašyta dainuojamoji tautosaka.

Mažosios Lietuvos muzikinis dialektas yra heterogeniškas. Dainų tekstai ir melodijos rodo du savitus dainų plotus – šiaurinį ir pietinį. Jie beveik sutampa su vakarų žemaičių ir vakarų aukštaičių tarmėmis, kuriomis kalbėjo lietuvininkai.

Lietuvininkų dainoms būdinga monodija ir unisoninis atlikimas, platus melodijų diapazonas, vyraujančios mažorinės bei sãvitos kintamosios dermės, elegiška nuotaika. Kadaise svetimšaliams metraštininkams atrodęs grubus, vilkų staugimu vadintas dainavimas ilgainiui tapo santūriu, lyrišku. Tradicijos kaitą lėmė sąveika su religine ir pasaulietine muzika, pietizmas bei Apšvietos amžiuje pasikeitęs požiūris į folklorą.

Dainų repertuare vyrauja vestuvinės, šeimos ir karinės-istorinės, retos yra kalendorinės, vaikų dainos. Poetikai būdingas lyrizmas, gamtos ir meilės motyvai. Regiono dainavimo tradicijai išskirtinumą suteikia Baltijos jūros, Kuršių marių, Nemuno deltos pakrančių žvejų gyvensena.

XX a. istoriniai įvykiai, geopolitiniai procesai dramatiškai pakeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinę sudėtį. Nuolat mažėjo vietinių žmonių, geso ir natūralioji dainavimo tradicija.

Mūsų dienomis ją perėmė ir sąmoningai palaiko Mažosios Lietuvos folkloro kolektyvai ir čia gyvenantys šiai kultūrai pasišventę žmonės. Siekiama atskleisti ir įamžinti ne tik lietuvininkų dainavimo tradiciją, bet ir krašto istoriją kūrusių asmenybių atmintį, atkurti ir kūrybiškai plėtoti lietuviškąją regiono tapatybę.

Teikėjas – Klaipėdos miesto savivaldybės etnokultūros centras, 2020 m.

Saugotojai – Mažosios Lietuvos folkloro ansambliai, bendruomenės, lietuvininkų dainų atlikėjai

Sertifikato Nr. NKPVS-33