Dzūkų smuikavimo tradicija

Dzūkų smuikavimo – strykinio griežimo – tradicija pasižymi archajiškais bruožais ir plačiu kontekstu, apimančiu ne tik muzikavimą, bet ir instrumentų gamybą, muzikantų savitarpio ryšį, kultūrinę tapatybę.

Dar XX a. regione buvo paplitę styginiai instrumentai, panašūs į įvairius europietiškus smuiko pirmtakus: balanos, lentelės smuikai ir skobtiniai smuikai. Dzūkų muzikantai mėgo klasikinio pavidalo smuikus, tad formavosi ir smuikdirbystės tradicija.

Smúika, skripkà žinoma kaip viena svarbiausių dzūkų šeimos, kalendorinių švenčių, darbo ir jaunimo bendravimo papročių muzikos instrumentų. Dažniausiai griežta solo, repertuare – senoviniai apeiginiai šokiai (Kepurinė, Sukčius, Tancius), dainų ir netgi verkavimų melodijos, jų intonacijomis pagrįsti maršai. Muzikai būdinga dermių įvairovė, vienbalsė arba burdoninė, heterofoninė sankloda. Dzūkų smuikavimo stilius – meistriškas, ekspresyvus: melodijos gausiai puošiamos, kūrinių tempas greitesnis nei kituose regionuose, dažnesnės smulkių ritminių verčių gaidos.

XX a. pabaigoje tradicija ėmė sparčiai nykti ir keistis, dzūkų smuikininkų žymiai sumažėjo. Dabar Lazdijų, Punsko, Varėnos, Alytaus, Druskininkų ir Birštono kraštuose dzūkų smuikavimo tradiciją praktikuoja apie dešimt vyresnės kartos pavienių muzikantų, tradicinių kapelų griežikai, ją perima Vilniaus ir Kauno smuikininkai.

XXI a. pradžioje Dzūkijos krašto kultūros puoselėtojai ėmė rūpintis nykstančios tradicijos išsaugojimu: rengiami seminarai, tradicinio smuikavimo kursai ir mokymai, varžytuvės, Lazdijų kultūros centre gyvuoja tradicinio muzikanto Romo Mazėčio vadovaujama smuikavimo studija vaikams ir jaunimui, stiprinamas bendradarbiavimas su tradicijos tyrinėtojais.

Teikėjas – Lazdijų kultūros centras, 2021 m.

Saugotojai – Dzūkijos smuikininkai

Sertifikato Nr. NKPVS-41