Būgnijimas kūlele Rytų Aukštaitijoje

XIX a. įsilieję į instrumentinius ansamblius, būgneliai Rytų Aukštaitijoje iki šiol yra neatsiejama instrumentinių ansamblių ir kapelų dalis – jie mušami greta smuiko, cimbolų ar armonikos, ypač Peterburgo.

Būgnelis susideda iš medinio oda aptraukto rėmo, prie kurio dažnai pritaisomi žvangučiai. Regionui būdingas grojimas skiriasi nuo kitų sudėtingesne technika: mušama plaštakos dydžio medine kūlele (lazdele, kurios abiejuose galuose ištekinti bumbuliukai), delnu judinant būgnelį, kad skambėtų žvangučiai. Ritminės formulės – kompleksinės, paryškinančios kūrinio ritmiką, akcentus bei papuošiančios kūrinį virtuoziškomis detalėmis, ritminėmis improvizacijomis. Tokių pavyzdžių galima išgirsti muzikuojant Utenos, Zarasų, Molėtų, Rokiškio, Ukmergės, Anykščių, Švenčionių, Ignalinos rajonų tradiciniams muzikantams.

Senoji aukštaitiška grojimo būgneliu tradicija pasižymi meistrišku kūlelės valdymu. Būgnelininkai muša viena jos galvute tiek pagaliuką nuleisdami, tiek pakeldami, taip išgaudami du papildomus smulkesnio ritmo smūgius ir įvairias jų kombinacijas. Kartais muzikantai nykščiu ant odos raito aštuoniukę ar braukia aukštyn palei kairį rėmelio kraštą – garsas skamba žemai, primena boso partiją. Panašus grojimas sutinkamas Latvijoje, Baltarusijoje, Lenkijoje ir kitur.

Būgnelis nėra solinis instrumentas, jo ir kitų muzikos instrumentų repertuaras yra bendras: polkos, valsai, maršai, fokstrotai ir kiti liaudies šokiai.

Lietuvoje nuo 2009 m. aktyviai rūpinamasi būgnijimo kūlele tradicijos perdavimu. Groti mokomasi kasmečiuose muzikavimo kursuose, seminaruose, Utenos meno mokykloje. Daugelį praktikų veda tradiciją iš muzikanto Rimo Valento Trainio perėmusi ir mokymo metodiką sukūrusi etnomuzikologė Rima Garsonienė. Tradicija populiarėja, skleidžiasi įvairiuose koncertuose, festivaliuose, muzikantų suėjimuose, konkursuose.

Teikėjas – Utenos kraštotyros muziejus, 2021 m.

Saugotojai – Rytų Aukštaitijos būgnelininkai

Sertifikato Nr. NKPVS-46