Balanų, statinių (štankietų) skaldymo tradicija

Skaldymas – vienas archajiškiausių medienos apdirbimo būdų, vyravęs iki pjūklų atsiradimo. Anksčiau taikytas daugelyje pušynų apsuptyje įsikūrusių gyvenviečių, jis iki šių dienų išliko šilų dzūkų kaimuose. Čia lentos, stogų danga, tvorų statiniai ir kiti medžio dirbiniai ruošiami skaldant, plėšiant medieną.

Skeliama mediena plyšta išilgai plaušo ir tampa atspari atmosferos poveikiui, tad tokiu būdu pagaminti dirbiniai yra tvirti ir ilgaamžiai. Jiems būdinga savita tekstūra bei netaisyklinga forma, darniai įsiliejanti į Dzūkijos gamtinę aplinką. Naudojant šią technologiją renčiamos skaldytų štankietų tvoros, kuriančios kraštovaizdžio etnokultūrinį savitumą. Iš skeltų medžio skiedrų pagaminti lengvi ir tvirti balaniniai krepšiai (kašelės) yra nepamainomas šilų dzūkų įnagis grybaujant ir uogaujant.

Musteikos kaimo meistrai Antanas Zaliauskas ir Romas Norkūnas skaldymo tradiciją, balaninių krepšių ir štankietų gamybą perduoda kaimo bendruomenės nariams. Šią tradiciją puoselėja meistrai ir aplinkiniuose kaimuose: Liudas Pugačiauskas Marcinkonyse, Algis Svirnelis Zervynose, Jonas Svirnelis Kapiniškiuose. Žinias apie šį amatą nuo 1992 m. renka ir saugo, tradicinių amatų stovyklą Musteikos kaime organizuoja Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija.

Teikėjas – Musteikos kaimo bendruomenė „Musteikos pirkia“, 2022 m.

Saugotojai – Musteikos, Marcinkonių, Zervynų ir kitų šilinių dzūkų kaimų meistrai bei jų mokiniai.

Sertifikato Nr. NKPVS-49