Akmentašystės tradicija Kelmėje

Meninė akmentašystė Lietuvoje reiškėsi per skulptūras, kurtas pagal medinių paminklų pavyzdžius. XVIII–XX a. vystėsi unikalus liaudies meno reiškinys – koplytstulpiai iš monolitinio granito ir kryžiai su reljefais. Ši stilistika ypač paplito Žemaitijoje – čia akmuo užima itin svarbią vietą pasaulėjautoje: simbolizuoja pastovumą, stiprybę, ilgaamžiškumą. Visoje Lietuvoje akmentašiai kuria įvairias akmens skulptūras, tačiau akmentašystė, kaip ypač svarbi vietos gyventojams tradicija, įsišaknijo Kelmėje.

Akmentašystės tradicija Kelmėje siejama su skulptūrų meistro Juozo Liaudansko (1904–1989), 1934 m. apsigyvenusio šiame mieste, kūrybine veikla, šio amato, kartu ir liaudies meno žanro, plėtra. Jis kūrė antkapinius paminklus, miestą puošė skulptūromis, o 6–8 dešimtmečiais jaunesnius kūrėjus ėmė mokyti akmentašystės, pagarbaus, prigimtinės kultūros vertybėmis grįsto požiūrio į akmenį: susikalbėti, pajusti jo energiją ir plastiką. Meistro kūryba įkvėpė jaunimą užsiimti amatu, suteikė tradicijai svarbos. Mokinių – Kelmės ir Šiaulių meistrų – sukurtos skulptūros irgi tapo svarbia miesto tapatumo dalimi. Vienose skulptūrose įkūnyta mitologinė, sakralinė, būties prasmė, kitose – Lietuvai svarbių sukakčių simbolika, iškilių kelmiškių atminimas, pasakų ar kiti personažai. Prieš kurdami skulptūras akmentašiai su vietos gyventojais derina idėją, temą, išrenka deramas vietas, o tinkamų riedulių ilgai ieško vietos laukuose.

Nuo 2004 m. organizuojamos regiono akmens meistrų kūrybinės stovyklos, mokymai, rengiamos parodos. Bendruomenės rūpesčiu, 2012 m. Kelmėje įkurtos akmentašystės dirbtuvės. Tradicijos tęsėjo kelmiškio akmens meistro Valdo Bandzos pamokyti, ir patys miestelėnai bando formuoti akmenį, pritaikyti miesto erdvėms, namams gražinti, netgi tapti meistrais.

Teikėjas – Kelmės kultūros centras, 2021 m.

Saugotojai – Šiaulių regiono akmens meistrai

Sertifikato Nr. NKPVS-40