Pasaulyje
Nematerialus kultūros paveldas pasaulyje
Dėmesys nematerialiam kultūros paveldui, kaip kultūros įvairovės šaltiniui ir tvarios plėtros garantijai, šio paveldo ir jo svarbos žmonėms, ypač jaunesniosioms kartoms, suvokimo didinimui pastaraisiais dešimtmečiais išaugo tarptautiniu mastu. Visuotinai pripažįstama, jog dalis nematerialaus kultūros paveldo formų yra nykstančios ir būtina užtikrinti jų gyvybingumą bei tęstinumą. To siekdama 2003 m. spalį UNESCO priėmė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją (toliau – Konvencija), kuri įsigaliojo 2006 m. balandžio 20 dieną. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2004 m. gruodžio 8 d. 2008 m. Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo apsaugos komitetas patvirtino, o 2010, 2012, 2014, 2016 ir 2018 m. papildė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo direktyvas. Tais pačiais metais buvo patvirtintos Bendrosios UNESCO Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos įgyvendinimo poveikio, rezultatų, pagrindinių rodiklių ir vertinimo gairės.
1972 m. UNESCO paskelbė Pasaulio kultūros ir gamtos paveldo apsaugos konvenciją, kurioje didesnis dėmesys buvo skiriamas materialiam kultūros paveldui ir jo išskirtinumui, vėliau, skiriant vis daugiau dėmesio nematerialiosioms kultūros raiškos formoms ir jų dokumentavimui, 1989 m. priimtas svarbus tarptautinis dokumentas „Rekomendacija dėl tradicinės kultūros ir folkloro apsaugos“. 1993 m. pradėta formuoti Gyvųjų kultūros židinių sistema, peraugusi į Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąrašą, sustabdytą 2005 m. ir perskirstytą į atitinkamus dabartinius UNESCO sąrašus.
Konvencija reglamentuoja 3 sąrašus, į kuriuos šalys narės, atsižvelgdamos į atrankos kriterijus bei Konvencijos nematerialaus kultūros paveldo apibrėžimą, gali teikti vertybes bei veiklas: Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą, Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą ir Gerosios nematerialaus kultūros paveldo apsaugos patirties registrą. Šie sąrašai padeda atkreipti dėmesį į vertybių svarbą, į atitinkamas su jų būkle susijusias problemas, skatinti tarpkultūrinį dialogą, apsaugos instrumentų kūrimą bei jų taikymą.
Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo tikslas – užtikrinti didesnį nematerialaus kultūros paveldo žinomumą, jo svarbos bendruomenių ir visuomenių raidai suvokimą, skatinti tarpkultūrinį dialogą ir pagarbą kultūrų įvairovei.
Į Nematerialaus kultūros paveldo, kuriam reikalinga neatidėliotina apsauga, sąrašą traukiamos nematerialaus kultūros paveldo vertybės, kurioms, nepaisant bendruomenės, grupės, atskirų žmonių ar valstybių pastangų, gresia pavojus išnykti. Šis sąrašas taip pat skirtas nematerialiam kultūros paveldui, kuriam gresia pavojus išnykti, jei skubiai nebus suteikta neatidėliotina pagalba.
Į Gerosios nematerialaus kultūros paveldo apsaugos patirties registrą patenka geriausiai Konvencijos principus ir tikslus atspindinčios nacionalinės, subregioninės ir regioninės nematerialaus kultūros paveldo apsaugos programos, projektai ir veikla.
Iki 2022 m. imtinai įrašyti 603 reiškiniai, vertybės ir praktikos, pateikti 139 šalių: nuo kaimynų latvių Suitų kultūrinės erdvės (2009), estų garinės pirties tradicijų (2014), Krokuvos prakartėlių tradicijos (2018) iki argentinietiško tango (2009), indų jogos (2016), japonų kabuki teatro (2009), beišnykstančios turkų švilpavimo kalbos (2009). 2008 m. kryždirbystė ir kryžių simbolika bei Dainų ir šokių švenčių tradicija Baltijos valstybėse buvo įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą (kryždirbystė nuo 2001, o dainų ir šokių šventės nuo 2003 m. buvo Žmonijos žodinio ir nematerialaus paveldo šedevrų sąraše). 2010 m. Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą papildė dar viena Lietuvos vertybė – lietuvių polifoninės dainos sutartinės.
Iki 2019 m. imtinai Konvenciją yra ratifikavusios 180 šalių (Lietuva tai padarė 2004 m.), įsipareigojusios taikyti Konvencijos įgyvendinimo direktyvas tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu lygmenimis, užtikrinti kultūros paveldo gyvybingumą, gaivinimą, propagavimą, perdavimą ir ne ką mažiau svarbią pagarbą kitų kultūrų paveldui bei tarptautinį bendradarbiavimą šioje srityje. Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija įpareigoja valstybes nares skatinti bendruomenes saugoti nematerialų kultūros paveldą ir perduoti jį ateities kartoms. Kaip vienas veiksmingiausių būdų telkti bendruomenes ir visuomenę šiam tikslui yra nematerialaus kultūros paveldo sąvadų kūrimas.
Nematerialus kultūros paveldas Konvencijos dvasia yra suvokiamas kaip gyvi, tapatybės jausmą teikiantys žmonijos kultūros, meno raiškos, žinijos, praktikų reiškiniai, nuolat atsinaujinantys, tačiau išlaikantys ryšį su tradicijomis, prisidedantys prie darnios plėtros įgyvendinimo; jei panašias tradicijas puoselėja kelios skirtingos bendruomenės – visos jos yra lygiavertės; nesama ir pačių vertybių hierarchijos – jos vertinamos pagal reikšmę ją saugantiems asmenims, jų grupėms. Saugotojai taip taria paskutinį žodį šalims narėms sprendžiant dėl vertybių sklaidos, jų įtraukimo į UNESCO sąrašus ar netgi priskyrimo tam tikroms bendruomenėms. 2015 m. Tarpvyriausybinis nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos komitetas suformavo Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos etikos principus, atsižvelgęs į Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją ir galiojančias tarptautines normines priemones, ginančias žmonių bei vietos tautų teises.