Meniu

SUTARTINĖS – LIETUVIŲ POLIFONINĖS DAINOS

Sąvadas / Vertybės / Sutartinės

Apeiginio folkloro grupė Kūlgrinda

SUTARTINĖS – LIETUVIŲ POLIFONINĖS DAINOS

Reprezentatyvus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas

Sutartinės – unikalus lietuvių tradicinės muzikos reiškinys, paplitęs nedideliame Lietuvos plote – Šiaurės Rytų Aukštaitijoje. Tai yra sinkretinio meno rūšis, kurioje darniai susilieja žodis, muzika ir šokis. Sutartines daugiausia gieda moterys, o instrumentinius kūrinius skudučiais, ragais, daudytėmis, kanklėmis, lamzdeliais atlieka vyrai.

Sutartinės vadinamos ne dainomis, o giesmėmis – norima jas atskirti nuo vėlesnių neapeiginių dainų. Lietuvių kalboje žodis giesmė reiškia ir paukščių giedojimą, ir sutartinių, ir bažnytinių kūrinių bei himnų atlikimą – parodoma vienoda pagarba visiems šiems reiškiniams.

Sutartinių tekstuose gausu archajiškų refrenų, garsažodžių, pavyzdžiui, čiūto, rūto, titity, tatatõ, dūno, tūto, kurių reikšmę šiandien galime jau tik numanyti. Savitas bruožas, neturintis analogijų kitų tautų daugiabalsėse dainose, yra vienalaikis dviejų skirtingų tekstų – prasminio ir garsažodinio – skambėjimas. Šių daugiabalsių giesmių temos – įvairios: darbo, kalendorinių švenčių, vestuvių, šeimos, karo, istorijos ir kitų gyvenimo akimirkų.

Daugelis giedamųjų sutartinių yra palydimos nesudėtingų, saikingų šokių judesių: vaikščiojimo ratu, pora priešais porą, susikabinus rankomis – paprastai arba žvaigždute, kartas nuo karto į ritmą primušant koją.

Išskirtinė muzikos savybė yra sekundų – disonansinių intervalų – sąskambiai, kurie senovės dainininkams buvo ypač gražūs. Siekiama kuo geriau balsus sumušti, kad deramai suskambėtų sekundų intervalai. Skiriami trys pagrindiniai sutartinių giedojimo būdai pagal dainininkių skaičių, pateikėjų vadinami dvejinėmis, trejinėmis ir keturinėmis, bet jų atmainų priskaičiuojama apie 40. Dvejinės ir keturinės sutartinės yra panašios, nes kartu porose skamba dvi skirtingos melodijos ir tekstai, trejinės dainuojamos kanonu – paeiliui įstoja kiekviena dainininkė.

Sutartinės pučiamos skudučiais, daudytėmis ir kankliuojamos penkiastygėmis kanklėmis. Ir giedamas, ir skudučiuojamas sutartines vienija ne tik aštrus skambesys, sinkopinis ritmas, besikartojančios ritmo formulės, bet ir toks pat siekis gerai tarpusavyje derėti, susiklausyti, kitaip tariant, sutarti. Iš to kilęs ir sutartinių pavadinimas.

XX a. viduryje sutartinių grupinio giedojimo tradicija kaimuose nutrūko. Tačiau septintojo dešimtmečio pabaigoje ji prisikėlė naujam, kokybiškai kitokiam gyvenimui, kuris įvairiomis formomis tęsiasi iki šiolei. Įvairių folkloro ansamblių ir atskirų grupių atliekamas sutartines girdime ne tik folkloro, bet ir šiuolaikinės muzikos koncertuose, festivaliuose.

2010 m. lapkričio 16 d. sutartinės įtrauktos į UNESCO Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą. Tai reikšmingas išskirtinės lietuvių sutartinių tradicijos tarptautinis įvertinimas, skatinantis mus didžiuotis ir puoselėti savo kultūrinę tapatybę.

Dalintis