Meniu

KRYŽDIRBYSTĖ IR JOS SIMBOLIKA LIETUVOJE

Sąvadas / Vertybės / Kryždirbystė

KRYŽDIRBYSTĖ IR JOS SIMBOLIKA LIETUVOJE

Reprezentatyvus žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašas

Mediniai kryžiai, koplytėlės, pilnos išraiškingų skulptūrų, nuo seno yra neatskiriama Lietuvos peizažo dalis. XIX a. jų būta kone kiekvienoje sodyboje, pakelėse, laukuose, kaimuose, net miškuose, nekalbant apie kapines ir bažnyčių šventorius. Jų skaičius, įvairovė, meniškumas leido nesunkiai atsekti etnografines Lietuvos ribas. Laikas juos išretino, tačiau sunaikinti nepajėgė.

Kryžių statymo paprotys prasidėjo su krikščionybės atėjimu į Lietuvą ir vystėsi, įliedamas į meninę statinio sąrangą ikikrikščioniškosios kultūros elementus bei savitai interpretuotus krikščioniškosios sakralinės dailės stilius. Kryžiai, koplytėlės yra materialiu pavidalu užfiksuoti liaudiškosios kultūros sinkretiniai vaizdiniai.

Kiekviename etnografiniame regione kryždirbystės tradicijos turi savus bruožus bei formų atmainas. Aukštaitijai itin būdingi keliaaukščiai gausiai apipinti ornamentais stoginiai kryžiai (stogastulpiai), Žemaitija išsiskiria koplytstulpių įvairove, koplytėlėmis ant žemės, Suvalkija – koplytėlėmis medžiuose. Netgi kryžmiško kryžiaus proporcijos, dekoras kiekviename regione vis kitoks, o Dzūkijoje sukurtas itin originalus jo pavidalas. Ypatingomis progomis (apsaugai nuo maro, karų, prašant laisvės tautai ir pan.) statomi dvikryžmiai kryžiai.

Liaudies paminklas būtinai užpildomas skulptūromis, kurios paprastai dažomos. Be kiekvienam būtino Nukryžiuotojo drožiami ir Rūpintojėlio, Jėzaus Nazariečio, Pietos, Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios, Maloningosios atvaizdai. Liaudies labai mylimi šventieji: šv. Antanas, šv. Jurgis, šv. Jonas Nepomukas, šv. Izidorius, šv, Florijonas, šv. Barbora, šv. Agota, šv. Juozapas ir kt. Ypatingam prašymui, padėkai ar pagarbai išreikšti paliekami ir ypatingi ženklai: Žemaitijose Švč. Mergelės Marijos skulptūros aprengiamos medžiaginiais drabužėliais, puošiamos karoliais, kaspinais ir kt., Dzūkijoje kryžiai apjuosiami tautinėmis juostomis, specialiai tam išaustomis prijuostėlėmis ir pan., prie stebuklingais laikomų kryžių ir koplytėlių dedamos aukos.

Kryždirbystės istorija Lietuvoje dramatiška, susijusi su įvairios kilmės draudimais. Paminėtinas caro draudimas po 1863 m. sukilimo statyti ir remontuoti kryžius nešventintose vietose, t. y., ne kapinėse ir ne šventoriuose. Kardinalių pokyčių į kryždirbystės raidą įnešė sovietų okupacija – naujus kryžius statyti uždrausta, didžioji dalis buvusiųjų – arba sunaikinta, arba sunyko. Du kartus su žeme buvo sulygintas Kryžių kalnas. Tačiau ir tokiomis aplinkybėmis kryžiai slapta buvo statomi.

1972-aisiais atsiradęs Ablingos medžio skulptūrų ansamblis davė pradžią pasaulietinio turinio liaudies paminklams, Lietuvoje vadinamiems liaudies monumentalistika. Išaugo didesni ar mažesni skulptūrų kompleksai daugiausia memorialinės paskirties arba savo turiniu artimi folklorui: „Čiurlionio kelias“, „Raganų kalnas“, Šalčininkėlių ansamblis ir kt. – jų sukurta apie 30.

Tautos tragiškieji istorijos laikotarpiai (okupacijos, laisvės kovos, tremtys) ne tik išsaugojo kryždirbystę kaip liaudies kultūros reiškinį, bet ir padarė ją ypatingu tautinės tapatybės simboliu, pasipriešinimo ženklu. Ji laikoma nacionalinio charakterio apraiška, o kai kurie siužetai, kaip Rūpintojėlis, netgi tautos likimo simboliu.

Atgimimo metai grąžino Lietuvai kryžių žemės vaizdą: atstatyta dalis senųjų, pastatyta daug naujų, ypač tremtinių atminimui, partizanų žūties ar kankinimų vietose ir panašiomis intencijomis, sodybose, prie visuomeninių pastatų ir kt., kapinėse vis dažniau akmeninius antkapinius paminklus pakeičia mediniai. Tebekuriami liaudiškų paminklų ansambliai – krikščioniškosios, pasaulietinės, netgi pagoniškosios tematikos (tam rengiami net tarptautiniai medžio drožėjų simpoziumai). Tarp dabartinių kryžių archaikos šviesa spindi išlikę senieji. Kaip niekada suklestėjo Kryžių kalnas, savaiminė, spontaniška kryžių sankaupa. Tarsi jo aidas atsirado kitų, mažesnių kalnelių, kur žmonės pavieniui ir bendruomenėmis veža ir stato kryžius (Kryžiai, Veiveriai, Merkinė ir kt.).

Praeitis išsaugojo palyginus nedaug kryždirbių vardų. Dauguma jų, palikusių mums tikrus meno šedevrus, gyveno iš kūrybos ir jai atsidavę, nors meninio išsilavinimo požiūriu buvo visiški savamoksliai, drožybos pradmenis įgavę iš kokio garsaus meistro (tiesa, paprastą kryžių mokėjo padaryti kiekvienas kaimo vyras). Mūsų laikų kryždirbystei itin didelę įtaką yra padaręs nepaprastai talentingas meistras V. Svirskis.

Specialių kryždirbystės mokyklų ir šiandien nėra, drožybos išmokstama iš kitų meistrų (rečiau vidurinėse meno mokyklose), o patirties įgyjama savarankiškai dirbant, gilinantis į paveldo tradicijas, seminaruose, kūrybinėse stovyklose.

Statydamas kryžių, koplytėlę bei užpildydamas ją šventųjų skulptūrėlėmis, žmogus prašo, dėkoja, meldžiasi, įamžina mirusiųjų atminimą. Kryždirbystės tradicijų (ne tik pačių paminklų, bet ir papročių, apeigų) gyvybingumas, jos formų brandumas nulėmė, jog ji 2001 m. UNESCO buvo įrašyta į Reprezentatyvų žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.

Dr. Alė Počiulpaitė

Dalintis