Meniu

Jūžintų krašto keptinis alus

Sąvadas / Vertybės / Jūžintų krašto keptinis alus

Salyklo kepalo formavimas. 
Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka, 2003 m.

Jūžintų krašto keptinis alus

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Lietuvoje alus yra ne tik gėrimas, kulinarinio paveldo dalis – jis reprezentuoja tradicinę kultūrą plačiąja prasme.

Lietuviškas keptinis alus – unikali alaus gamybos tradicijų atmaina, senesnė už darytinį alų. Apie ją žinota jau XVII a. – Mato Pretorijaus aprašytas keptinis gėrimas iš vandenyje paraugintos duonos, rugių, žirnių ir avižų mišinio primena keptinį alų. Jo gamyba – ilgas, sumanumo ir patirties reikalaujantis darbas: iš miežių tešlos formuojami kepalai, jie kepami duonkepėje krosnyje, sulaužomi, užpilami virintu vandeniu, išbrinkinami, tada nuleidžiama misa, išpilstoma į statines ir rauginama.

Ilgiausiai šio alaus gamyba buvo praktikuojama Rokiškio krašte, ypač – Jūžintų apylinkėse. Seniau be jo neapsiėjo nė vienos laidotuvės, šeimos ar kaimo šventės. Jis vertinamas dėl išskirtinio skonio ir poskonio: tirštumo, lipnumo ir malonaus karstelėjimo, kurį suteikia Jūžintų apylinkėse surinkti apyniai ir pelynai, aviečių stiebai ir lapai, džiovintų obuolių ir kriaušių nuovirai. Alus yra nestiprus, lengvai svaiginantis, nekeliantis pagirių. XX a. pirmoje pusėje keptinį alų dažniausiai gamino moterys: dukterys žinias perimdavo iš motinų, marčios – iš anytų. Dabar tradicija nyksta, nors nemažai moterų dar gerai žino gamybos ypatumus.

Šį paveldą ir jį išsaugojusius žmones Jūžintų bendruomenė itin vertina: nė viena bendruomenės ar asmeninė šventė, krašto tradicijų pristatymas neįsivaizduojamas be šio alaus. Jo mielai užsisako ir kitų kraštų žmonės. Tai prisideda prie Jūžintų miestelio ir apylinkių patrauklumo vietos žmonėms ir atvykstantiems svečiams bei turistams.

Nuotraukoje: Salyklo kepalo formavimas
Lietuvos nacionalinio kultūros centro archyvo nuotrauka, 2003 m.

Teikėjas – Jūžintų kaimo bendruomenė, 2017

Dalintis