Meniu

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija

Sąvadas / Vertybės / Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija

„Malda iškeltomis rankomis Žemaičių Kalvarijos kalnų XV vietoje per Didžiuosius atlaidus.
Žemaičių Kalvarijos parapijos archyvo nuotrauka, 2018 m.

Žemaičių Kalvarijos kalnų giedojimo tradicija

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Žemaičių Kalvarijos kalnų maldos ir giesmės – Žemaitijos ir Mažosios Lietuvos regionuose paplitusi katalikiška liaudies pamaldumo praktika, pradžią gavusi Žemaičių Kalvarijoje ir paplitusi po visas Telšių vyskupijos parapijas, giedama bažnyčiose ir namuose per gavėnią ir Didžiąją savaitę, taip pat per šermenis bei kitus mirusiųjų minėjimus.

Tradicijos ištakos siekia 1637–1639 m., kai žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius Garduose, vėliau pavadintuose Žemaičių Kalvarija, įsteigė 19 stočių, arba 20-ies vietų Kryžiaus kelius, ir jiems apvaikščioti užsakė sukurti maldas bei giesmes. Iš pradžių lokali giedojimo tradicija paplito po visą tuometę Žemaičių vyskupiją. Nors ir naikinta carizmo bei ateizmo ideologijų, ji išliko tikinčiųjų bendruomenėse bei šeimose ir šiandien yra gyva visose Telšių vyskupijos teritorijoje veikiančiose parapijose.

Kalnų giesmyną-maldyną sudaro daugiausia iš lenkų kalbos verstos gavėnios laikui skirtos giesmės, paimtos iš to meto maldynų ir tinkamai tėvų dominikonų pritaikytos. Dvi baigiamosios giesmės sukurtos specialiai Žemaičių Kalvarijai. Kalnų giesmės labai artimos žemaičių liaudies dainoms: panašus jų garsaeilis, giedama lėtai, „plaukiančiai“, vadyriui (giesmės vedančiajam) pritariama dviem ar net trimis balsais. Seniau kaimuose tradiciškai giedodavo vyrai ir moterys paeiliui, dabar giedama ir atskiromis grupėmis, ir kartu. Be to, Žemaitijos vyskupijos teritorijoje Kalnai dažnai atliekami pramaišiui su pučiamųjų ir liaudies muzikos instrumentų grojimu, atlaidų procesijų metu naudojamas ir būgnas (katilas).

Kalnų giedojimas tebėra suvokiamas ir vertinamas ne tik kaip krikščioniškosios kultūros paveldas bei religingumo raiškos būdas, bet ir kaip žemaitiško tapatumo ženklas. Ši tradicija skatina susitelkti ir išlaikyti bendruomeniškumą, o žmogui giedojimas suteikia dvasinės stiprybės ir apvalo sielą – tiek gyvą, tiek iškeliaujančią.

Nuotraukoje: Malda iškeltomis rankomis Žemaičių Kalvarijos kalnų XV vietoje per Didžiuosius atlaidus. Žemaičių Kalvarijos parapijos archyvo nuotrauka, 2018 m.

Teikėjas – Telšių vyskupija, 2019
Saugotojai – Telšių vyskupijos parapijų gyventojai

Dalintis