Meniu

ŠILINIŲ DZŪKŲ GRYBAVIMO TRADICIJA

Sąvadas / Vertybės / Šilinių dzūkų grybavimo tradicija

Dzūkė grybautoja

ŠILINIŲ DZŪKŲ GRYBAVIMO TRADICIJA

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Šilinių dzūkų grybavimo tradicija yra miško ūkinės veiklos žinių, tikėjimų ir papročių sistema, formuojanti ir palaikanti ypatingą dzūkų santykį su juos supančia aplinka – mišku. Buvo sakoma, kad šiliniai vos gimį, o jau grybauc moka.

Apie grybų vartojimą Lietuvoje kalbama jau XIV a. rašytiniuose šaltiniuose krikščionybės įvesto pasninkavimo kultūros kontekste. Palanki gamtinė aplinka, tiesioginė ekonominė nauda gyventojams, išaugęs prekybos tinklas nulėmė, kad ypač ryški grybavimo tradicija formavosi būtent šilinių dzūkų – Varėnos – krašte, apie tai liudija XIX a. šaltiniai.

Tačiau grybavimas remiasi ne vien verslumu, bet ir papročiais, tikėjimais, tautosaka, gamtinės aplinkos išmanymu, jai jaučiama pagarba, išskirtinėmis žiniomis apie grybus ir jų paruošimą, pritaikymą liaudies medicinoje. Įgūdžiai, įpročiai, vietos, technikos paprastai perduodami žodžiu iš kartos į kartą šeimose: vaikai mokosi rasti ir pažinti grybus, paūgėjus – amato subtilybių, supažindinama su šeimos saugomomis grybijomis. Grybai renkami nuo gegužės iki lapkričio, kol pradeda snigti. Baigus įprasta atsisveikinti su savo grybijomis, su mišku – simboliškai nulaužti pušies šakelę.

Šiliniai dzūkai, kad ir pelnąsi iš miško, nepamiršta juo pasirūpinti, gerbti ir saugoti, taip pat ir mėgautis savo veikla, palaikančią stiprų bendruomenės narių ryšį tiek vieno su kitu, tiek su gamta.

Nuotraukoje: Dzūkė grybautoja

Teikėjas – Dzūkijos nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcija, 2020.

Dalintis