Meniu

POLEDINĖ BUMBINAMOJI STINTŲ ŽVEJYBA

Sąvadas / Vertybės / Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba

Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba

POLEDINĖ BUMBINAMOJI STINTŲ̨ ŽVEJYBA

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba yra vienas iš pasyvių ir taikių mažosios žūklės būdų, spendžiamosios žvejybos atmainų. Šį amatą nuo seno puoselėja Kuršių nerijos pamario bendruomenė.

Iki pat XX a. pabaigos šiuo būdu žvejota Preiloje, Pervalkoje ir Nidoje, kol dėl natūralių gamtinių veiksnių ir žmogaus veiklos, lėmusių stintų migracijos pokyčius, tradicija ėmė nykti – jaunesni žvejai rinkosi lengvesnius žūklės būdus ir priemones, nors bumbinimą visgi išmanė.

Bumbinimas ypatingas savo kompleksiškumu – jame susipina tiek žuvų elgsenos fenomenai, tiek nuo tautosakos elementų neatsiejami senieji kuršininkų žvejybos papročiai, tiek krašto gastronomijos kultūra. Vis atsinaujindavęs poledinės žūklės procesas galutinai susiformavo apie 1915 m.: į 50 x 50 cm dydžio eketę kartu su tinklais merkiama 4 metrų ilgio eglinė ar pušinė lenta taip, kad virš ledo liktų kliūgis – jos galas, o žvejys, sėdėdamas ant kėdutės, galėtų medinėmis buoželėmis jį bumbinti, kartais ritmingai pritardamas ar pridainuodamas žodžiais „stinta pūkis, stinta pūkis“. Po ledu kilęs bildesys išbaido stintas, o sprukdamos nuo šio garso, papuola tiesiai į tinklus. Baigus procesą, iš eketės pirmiausia traukiama lenta, o tada – laimikis.

Iki pat šių dienų tradicija išlaikė pirminę paskirtį – žvejai bumbinti ant ledo lipa ne tik dėl malonumo, taip pat svarbaus vertybei skleistis, bet ir dėl ekonominių priežasčių. Sakoma – marios ir maitina, ir rengia žveją. Aktualizuoti ir saugoti šią žvejybą padeda gerai Lietuvoje žinoma Stintapūkio šventė Neringoje. Svarbiausia jos dalis yra bumbinamosios žūklės demonstravimas.

Nuotraukoje: Poledinė bumbinamoji stintų žvejyba Kuršių mariose.

Teikėjas – Neringos savivaldybės administracija, 2020.

Dalintis