Meniu

Apie Sąvadą

Sąvadas / Apie

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas

Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadas (toliau – Sąvadas) – Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sisteminiai sąrašai su surinktais ir nuolat atnaujinamais dabarties ir praeities duomenimis: aprašymais, vaizdo ir garso medžiaga.

Nematerialus kultūros paveldo vertybės – išlikę unikalūs, istoriniu, kultūriniu, etnologiniu ir kitais požiūriais vertingi, bendruomenėms reikšmingi nematerialaus kultūros paveldo elementai, įtraukti į Sąvadą. Vertybę įvairiapusiškai pristato, apibūdina, pagrindžia jos istorinį tęstinumą ir vertę dokumentų rinkinys, vadinamas sąvado byla.

Sąvado tikslai:

Sąvado pirminių duomenų teikėjai:

Maloniai kviečiame teikti duomenis apie nematerialaus kultūros paveldo vertybes, svarbias Jūsų krašto bendruomenėms, žmonių grupėms, vertybes puoselėjantiems, skleidžiantiems ir perduodantiems asmenims.

Sąvado duomenų valdytojas yra Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Sąvado tvarkytojas – Lietuvos nacionalinis kultūros centras.

Sąvado nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos kultūros ministro 2015 m. liepos 31 d. įsakymu Nr. ĮV-516.

Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencija

Dėl globalizacijos poveikio, vienodinimo politikos bei nepakankamo nematerialaus kultūros paveldo svarbos įvertinimo nemažai jo formų yra nykstančios. Siekdama sustabdyti šį procesą, 2003 m. spalį UNESCO priėmė Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvenciją, kuri įsigaliojo 2006 m. balandžio 20 dieną. Lietuva šią konvenciją ratifikavo 2004 m. gruodžio 8 dieną.

Šios Konvencijos tikslai yra:

Šioje Konvencijoje:

1. „Nematerialus kultūros paveldas“ – tai ilgainiui nusistovėjusi veikla, vaizdai, išraiškos formos, žinios, įgūdžiai, taip pat su jais susijusios priemonės, objektai, žmogaus veiklos produktai ir su jais susiję kultūros erdvės, kuriuos bendruomenės, grupės ir kai kuriais atvejais pavieniai žmonės pripažįsta savo kultūros paveldo dalimi. Šį nematerialų kultūros paveldą, perduodamą iš kartos į kartą, bendruomenės ir grupės nuolat atkuria reaguodamos į savo aplinką, į sąveiką su gamta ir savo istorija, ir jis joms teikia tapatybės ir tęstinumo pojūtį, tokiu būdu skatindamas pagarbą kultūrų įvairovei ir žmogaus kūrybingumui. Šioje Konvencijoje aptariamas tik toks nematerialus kultūros paveldas, kuris yra suderinamas su esamais tarptautiniais žmogaus teisių dokumentais, taip pat su bendruomenių, grupių ir žmonių savitarpio pagarbos ir tvaraus vystymosi reikalavimais.

2. „Nematerialus kultūros paveldas“, apibrėžtas 1 punkte, inter alia reiškiasi šiose srityse:

3. „Apsauga“ – tai priemonės, kuriomis siekiama užtikrinti nematerialaus kultūros paveldo gyvybingumą, įskaitant nustatymą, dokumentavimą, mokslinius tyrimus, išsaugojimą, apsaugą, propagavimą, turtinimą, perdavimą, ypač per formalų ir neformalų švietimą, taip pat įvairių tokio paveldo aspektų atgaivinimą.

4. „Valstybės Šalys“ – valstybės, kurios yra saistomos šios Konvencijos ir kuriose ši Konvencija galioja.

Nematerialaus kultūros paveldo apsaugos konvencijos tekstas lietuvių kalba.